Apie Baltišką gintarą

Gintaras – organinės kilmės mineralas. Tai grupinis pavadinimas tąsių, sunkiai besilydančių iškasamųjų sakų, praradusių didelę dalį savo išgaruojančiųjų komponentų. Spygliuočiai medžiai po savo žuvimo patekdavo į jūrą, kur mediena pavirsdavo į rudąją anglį, o sakai – į gintarą. Rudoji anglis suirdavo, o gintaras kaupėsi jos irimo likučiuose, vadinamuose „melsvai žalsva žeme“, iš kurių paskui būdavo išplaunamas jūros vandeniu. Pagrindinė randamo gintaro masė – tai maži akmenukai, iki 3 cm dydžio skersmens, kartais pasitaiko gabalai iki 4-7 kg. Gintaras – pusiau brangakmenis, bet nepakankamai patvarus. Jo ilgaamžiškumo pratęsimui jį reikia saugoti tamsioje ir drėgnoje terpėje. Laikui bėgant nuo žmogaus prakaito jis praranda blizgesį.